Manau, kad visi bent kartą gyvenime esame susidūrę su skatintojais valgyti: būk geras, suvalgyk, "damušk, kiek gi čia beliko", bent paragauk (kokius 3 patiekalus 🙂 ).
Šia tema net nerašyčiau, jeigu žmogų skatinamas valgyti ir jis yra fiziškai alkanas. Imi ir valgai. O jei nenori, nes esi sotus. Arba tau neskanu. Arba blogai jautiesi nuo to maisto. Man anksčiau būdavo sunku pasakyti NE. Bet dabar, dažniausiai pavyksta mandagiai atsisakyti.
REGISTRACIJA INDIVIDUALIAI KONSULTACIJAI >>>
Molėtai. Sodyba. Įsikalbu su malonia moterimi, atvažiavusia su dukra pailsėti. Net nepamenu kaip įsikalbėjom, bet ji sako "Man kažkaip nepatinka kai lieka maisto. Man taip patinka išplauti puodus, lėkštes, kad nestovėtų ir nesimaišytų. Išmest gi gaila. Va, kad ir šiandien, dukra nesuvalgė pietų, aš jos prašau pabaigti, o ji man: nu mamyte, aš nebenoriu, vėliau suvalgysiu. (Beje, dukra jau suaugusi, ~25 metų). Pritariamai linkčioju, klausausi ir sakau "manau, teisingai daro, nes, na, jeigu privalgė tai kai išalks, vėl valgys. Ar kaip jūs galvojat?" "Na, tikriausiai, - atsako - bet man nepatinka kai valkiojasi tie likučiai". Na ir apie kažką kitką užsikalbėjom.
Žinote, aš manau, kad dukra išmintingai daro. Na, jeigu ji jau soti, ar verta kimšti į save maisto perteklių? Čia tas pats kai sako: "Afrikos vaikai badauja, o čia mėtot maistą į šiukšlinę". Aš manau, Afrikos vaikams nepalengvėja kai maisto perteklių "kišam" į save. Žmogus nėra šiukšlinė. Mano supratimu reikia valgyti tiek, kad pakrautum organizmą veiklai. O likutį pasilikti ir suvalgyti vėliau arba išmesti ir ateity stengtis pasidaryti maisto tiek, kiek reikia.
INTUITYVAUS VALGYMO KURSAS SU GRUPE
Kitas atvejis. Manau, daug kas su tuo susiduriate 🙂 Kai nuvažiuoji pas tėvus, maistas, rodos, iš šaldytuvo savo mažom gražiom kojytėm ant stalo pats pradeda eiti vos peržengus durų slenkstį. O jeigu dar atvažiuoji neprasinešęs, tai po "labas" seka "ojei, ką čia tau duosiu valgyti". Toks jausmas, kad išbadėję 30 metų vaikučiai atvažiavo tik pavalgyti 🙂 Juokauju, žinoma.
Anksčiau mane būdavo erzina maisto "kišimas", dabar suprantu, kad, na, taip tėvai rodo meilę. Gal ir aš taip darysiu savo vaikams - ką čia gali žinoti. Tačiau dabar jeigu nenoriu valgyti, gražiai mandagiai pasakau "aš ne alkana, gal vėliau suvalgysiu".
Lietuviškos šventės ir maisto kiekis per jas reikalauja atskiro įrašo. Nes, na, čia daug kultūros, istorijos, tad šįkart nesigilinsiu. Bet trumpai pašnekėkime apie skatinimą valgyti vos tik įėjus į šventės patalpą arba pavalgius, tarkim, karštą patiekalą dar paragauti šito ir ano. Viskas yra gerai kai pasiūloma, žmogus atsisako ir čia istorija užsibaigia. Bet kai sakai: "ne, ačiū, aš soti", o tau sako: "nu bet žiūrėk čia šitas labai skanus" arba "čia specialiai visoms merginoms buvo daryta" arba "jau keli beliko, imk, tikrai labai skanus". I
Variantai ką galima sakyti:
a) žinok, sorry, kai aš būdama soti ant viršaus dar ką nors suvalgau, tai man pailgėja iltiniai dantys ir aš tampu vampyru ir puolu žmoneeeees 🙂 Arba sugalvokite savo linksmą istoriją
b) kai aš persivalgau, pradedu labai garsiai ir smardžiai bezdėti
c) aš tikiu, kad skanu, bet žinok tikrai esu soti, nenoriu persivalgyti
d) jo, tikrai gerai atrodo, aš pasidėsiu į savo lėkštę, ir, jei norėsiu, vėliau suvalgysiu
e) ane? sakai skanu? dabar, žinok, tikrai nenoriu, galėsi įdėti man į namus, ryt skaniai su arbata suvalgysiu
f) ....
Dar vieną atvejį aptarsiu. Svečiavimasis. Man atrodo, kad kai suaugę žmonės eina į svečius, jie puikiai geba pasirūpinti savimi. Jeigu maistas yra padėtas ant stalo, kai noriu - pasivaišinu. Nes, na, juk visiems aišku, kad maistas ant stalo padėtas tam, kad valgytum. Kai nori. Aišku, galima pasiūlyti pasivaišinti, bet tik tiek. Norės - pasiims. O ką daryti kai siūlomas maistas, kurio aš nelabai mėgstu ar nevalgau dėl kažkokių asmeninių priežasčių? Aš manau, kad sąžiningiausia yra pasakyti tiesą: "Tikiu, kad skanu, bet, žinok, aš nelabai mėgstu paprikų". Yra du variantai. Siūlytojas gerbia tave ir sako "ok, supratau". Arba žmogus gali manipuliuot ir liaudiškai tariant pažaisti ant jausmų "aš taip stengiausi bla bla bla", tada galima atsakyti "aš tikrai suprantu, kad stengeisi, ir man, na, kažkaip nemalonu atsakyti ne, bet, žinok, tikrai šį kartą atsisakysiu". Ir aš galvoju, kad šioje vietoje kiekvienas atsakingas už savo jausmus. Aš nesu atsakinga ką pagalvos ar pajaus kitas. Aš atsakinga už savo jausmus. Jis gali priimti situaciją ir gerbti mano norą arba įsižeist, supykt. Jo pasirinkimas.
PRAKTINIAI PATARIMAI Į EL. PAŠTĄ
Kitas variantas, kurio nerekomenduoju, bet noriu aptarti - melas. Sugalvojama, kad pvz. yra alergiškas kažkokiam maistui, kurį riboja. Beje, žinau vieną žmogų, kuris labai riboja saldumynus ir sakosi turinti šokoladui alergiją. Bet jai būdavo užeidavo momentai - saldumynų priepuoliai (normalu, nes labai riboja juos) - kuomet suvalgydavo po kelias plyta šokolado. Ir visad teisindavosi sakydama: "dzin ta alergija" 🙂 Bet aš šito varianto niekad nesirenku. Ir jums nerekomenduoju. Melo kojos trumpos - banalu, bet išmintinga.
Ir dar yra variantas valgyt. Nors ir nenori.
AHA momentas! Prisiminiau vaikystę. Kai močiutė parnešdavo šviežut šviežutėlio pieno, nukošdavo ir pilstydavo į trilitrinius ar bambalius mums vežtis namo. Ir labai dažnai kaip tyčia koks "lašas" likdavo. Na, puodelis koks. Tai mano mama visad sakydavo "greit pilk ir sutilps". Aišku, išbėgtų pro šalį, jei piltų. Deja, su žmogaus organizmu yra kitaip ir maisto perteklių kaupia riebalų pavidalu.
Pabaigai noriu pasakyti, kad kalbant su skatintoju valgyti, suvalgyti, "damušti", išgerti ir t.t. ne kiek yra svarbu KĄ jūs atsakysite, bet KAIP tai padarysite. Pasirinkime mums priimtiniausią būdą - ar tai su humoru, ar kažkaip kitaip mandagiai. Ne ką, o KAIP. Čia labai svarbus momentas.
Jeigu patiko šis įrašas, pasidalink su draugais, ačiū ❤
PLAČIAU APIE INTUITYVŲ VALGYMĄ
