Asmeninėje konsultacijoje klientė kalbėdama apie savo kūno svorio pokyčius prasitarė, kad nori parašyti atvirą laišką moterims. Sakau - parašykite, čia bus jūsų namų darbai, aš būtinai pasidalinsiu. Tad tęsiu pažadą ir dalinuosi. Tik prieš tai pasakysiu (su klientės leidimu), kad ši moteris yra išbandžiusi visokiausių lieknėjimo programų, kurios ilgainiui jai davė daugiau žalos nei naudos (atskirai apie tai esu parašiusi įrašą).
Moterį visokio intensyvumo dietos atvedė prie persivalgymų, emocinio valgymo, įkyrių minčių apie maistą, svorio prieaugį ir kitus nepageidaujamus mitybos įpročius. Šiuo metu ji mokinasi atkurti intuityvų valgymą ir pasitikėjimą savo kūno signalais. Žaviuosi jos progresu. Žaviuosi per menkas žodis. Didžiuojuosi 🙂 Labai linkiu su tokiu užsidegimu keliauti toliau. Ir ačiū jai (ir kitiems klientams) už pasitikėjimą manimi. Žinau, kad jūs jau norite skaityti laišką, uno minuto ar kaip italai pasakytų? Primenu, kam gali padėti intuityvus valgymas:
- jei vargina emocinis valgymas ir persivalgymai
- jei sunku jausti alkį ir sotumą
- jei laikėtės įvairių programų, bet svoris grįžta ir gal net padidėja
- jei valgydami norite jausti malonumą, o ne kaltę
- jei maistas ir kūno svoris užimta daug jūsų minčių galvoje
Registracija psichoterapeuto konsultacijai
“Kai numesiu X kg, būsiu gražesnė - sulauksiu daugiau dėmesio, susirasiu antrą pusę/geriau sutarsiu su
savo antra puse, būsiu sėkmingesnė – kilsiu karjeros laiptais, susirasiu daugiau draugų, būsiu
laimingesnė ir kitokia -esnė…”. Metai iš metų tokias mintis mintijau ir nutik tu man šitaip, kad ėmė ir
nutirpo tie beveik visi X kilogramai… Ir ką gi man tai davė? Ką aš supratau?
Ilgus metus kovodama su savo kūnu ir svoriu puoselėjau įsitikinimą (kurį dabar pavadinčiau iliuzija), kad
svoris yra kliūtis man būti sėkmingai, laimingai, turtingai, mylimai ir visokiai kokiai fainai. Kai man
nepasisekdavo arba kas nors nepavykdavo taip, kaip aš norėdavau, apkaltindavau svorį (“kas gali norėti
tokią storą priimti į šį prestižinį darbą?”, “kas gali į tokią storą žiūrėti?”). Man svoris, tiksliau mano kūnas
tapo atpirkimo ožiu, kuriam suversdavau visų savo nesėkmių kaltę (kaip gera rasti kaltą ir neprisiimti
atsakomybės). Kai man nutiko ta palaima – svorio mažėjimas, tirpstantys kilogramai leido dar labiau
džiaugtis savimi, rūbai dar gražiau gulė ant kūno linijų, aplinkiniai vis dažniau pažerdavo komplimentų
mano išvaizdai… Tuo tarpu aplinkinių elgesys ir mano santykis su jais nesikeitė – su kuo gerai sutardavau,
smagiai bendravau ir toliau, o su kuo bendravimas nebuvo itin malonus, su tuo ir toliau ne itin lipdėsi
santykiai. Paradoksalu, tačiau nukritus svoriui nepastebėjau jokių ypatingai teigiamų išorinių pokyčių,
kuriuos galėčiau įvardinti tiesioginėmis svorio sumažėjimo pasekmėmis. Žmonės ir toliau bendravo su
manim taip, kaip anksčiau, jie netapo malonesni ir nepradėjo manęs labiau vertinti ir gerbti savaime,
vien dėl mano nutirpusių kilogramų (nors aš turėjau lūkestį, kad būtent taip ir nutiks nukritus svoriui).
Žmonės pradėjo labiau mane gerbti tik tuomet, kai aš pradėjau daugiau gerbti pati save, atliepti savo
poreikius ir nustatinėti ribas.
Dabar mano svoris grįžo į ankstesnes ribas, tačiau mąstymas išliko toks pat pakylėtas, koks buvo nukritus
kilogramams – kasdien džiaugiuosi savimi ir savo kūnu (nustojau kompleksuoti, kaip aš atrodau su
aptemptais rūbais ar maudymosi kostiumėliu ir vietoj to renkuosi patogius, laisvesnius drabužius). Be to,
sumažėjęs svoris man davė neįtikėtinos patirties, kurios dėka aš išsiugdžiau naujus įpročius, o
svarbiausia, aš pradėjau labiau gerbti savo kūną ir jo poreikius – valgyti tada, kada noriu, tai, ką noriu ir
tiek, kiek noriu, išsimiegoti tiek, kiek mano kūnas prašo, bendrauti su tuom, su kuo noriu ir tuomet, kada
noriu, pailsėti, kada noriu ir patingėti, kada noriu. Energiją, kurią skirdavau savo kūno peikimui ir kritikai,
nukreipiau pozityvesne linkme (naujų veiklų ir pomėgių vystymui, saviugdai) ir neatsidžiaugiu matydama,
kaip ši energija kuria gėrį ir grožį kituose žmonėse ir kitiems žmonėms bei maloniu bumerangu grįžta
man pačiai.
Mielos moterys (subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams 🙂 ), nesimurkdykite iliuzijų pelkėje, kad
atsikračiusios tų nereikalingų kilogramų tapsite kažkokios ypatingos ir fainos. Nebus taip, atvirkščiai –
nuo maisto ribojimo ir neprivalgymo jausitės suirzusios pikčiurnos, visada ir viskuom nepatenkintos. O
ypatingas ir fainas Jus padarys ne sumažėjusios kūno apimtys, bet Jūsų vidinės nuostatos, Jūsų meilė
netobulai sau ir netobulam savo kūnui.
Ir dar… Neleiskite, kad kiti žmonės apspręstų, kokia Jūs esate graži, t.y., kiek turite sverti, kokios turi būti
Jūsų apimtys, nosis, plaukai ar krūtinė. O jeigu vyras sako, kad esat stora – bėkit neatsisukdamos nuo
tokio žmogaus, nes jam Jūs visada būsite nepakankama – nepakankamai liekna, graži, protinga, gera ir
jauna… Jūs jau esat tobula šią akimirką su visais savo kūno ir charakterio privalumais ir trūkumais,
mylėkit šią tobulą būtybę-save ir kiti žmonės jaus iš Jūsų sklindančią nepaprastą galią, kurios niekada
nesuteiks nutirpę kilogramai. Linkiu kiekvienai iš Jūsų atsikratyti svorio, kad ir tų 5 kilogramų (bet būtinai
iš tikrųjų atsikratyti, ne tik svajonėse) ir pažiūrėti į savo gyvenimą, kaip/ar jis pasikeitė. Linkiu suprasti,
kad svoris niekuo dėtas, jeigu Jūsų nemėgsta, nevertina, nepastebi, negerbia, jeigu Jūs neįgyvendinate
savo svajonių, nesusirandate savo svajonių antros pusės, nesukuriate darnių santykių su aplinkiniais.
Svoris nė prie ko, pamatysit 🙂
Ir dar apie tai, ką man davė intuityvus valgymas… Kaip ir visi stebuklai mano gyvenime, intuityvus
valgymas ir Ingrida atsirado būtent tuo metu, kai man to labiausiai reikėjo. Kai jau buvau apsipratusi ir
jaukiai įsikūrusi savo lieknesniame kūne, gyvenimo aplinkybės subangavo, ėmiau blaškytis, praradau
harmoniją tiek gyvenimo, tiek ir valgymo pasirinkimuose. Vis dažnesnis tapo emocinis valgymas, o aš
jaučiausi ir vėl bepakliūnanti į savidestrukcijos dėl savo kūno pinkles. Tik šįkart desperacijai nebuvo
lemta įsigalėti, nes pradėjau dirbti su Ingrida. Intuityvaus valgymo konsultacijų metu pradėjau perprasti
alkio ir sotumo mechanizmus, sužinojau, kad nepakankamai valgau (nors visad maniau, kad valgau per
daug) ir todėl man buvo būdingi vakariniai valgymo maratonai, ėmiau tvarkytis su emociniu valgymu, be
priekaištų sau įsileidau daugiau saldumynų ir miltinių į savo racioną (dabar be pyragaičio, torto ar
saldainių – nė dienos neištveriu). Intuityvus valgymas man padeda atsikratyti įkyrių minčių apie maistą,
atsikratyti kaltės jausmo, tiksliau jį transformuoti į atsakomybės jausmą, padeda prisijaukinti baimes, o
svarbiausia – daug geriau pažinti save, savo asmenybę. Eidama intuityvaus valgymo keliu jaučiu taiką su
maistu ir kūnu, jaučiu vidinę ramybę, saugumą ir mėgaujuosi gyvenimu (po darbo nebereikia skubėti
namo, kad suspėti iki 18 val., vėliausiai iki 19 val. pavalgyti (nes po šešių valgyti nebegalima). Nebereikia
pykti, kai vyras vakarienę pagamina 20 val., ar net 21 val. (pliekiau save už bet kokį maistą, suvalgytą po
18 val.). Nebereikia savęs kankinti alkio kančia (ypač grįžus po pasivaikščiojimo ar sporto) vėlai vakare ir
laukti ryto, kuomet pavalgysiu (nes prieš miegą valgyti nesveika).
Esu be galo dėkinga už tai, kad intuityvus valgymas ir Ingrida atėjo į mano gyvenimą – Jūs kuriat
stebuklus, o pasaulį darot mums visiems geresne vieta gyventi. Ačiū, kad esat <3"
