Noriu pasidalinti prieš porą dienų vykusiu dialogu su savim.
Dukra atsikėlė anksčiau nei įprastai – 6 val. Ryte jaučiausi gerai, gana daug ką nuveikiau. Oras puikus, sugalvojom išvažiuoti į miestą. Saulė kaitina orą, nerūpestingai vaikštom senamiesčio gatvėmis, niekur neskubame. Čia ta saldžioji motinystės pusė 🙂 Grįžtant į mašiną Vakarė sugalvojo, kad jai labai atsibodo sėdėti vežimėly. Na ką, 8,5 kg spirgantis krovinys ant vienos rankos, kita ranka stumiu vežimą. Kalniukas. Jau muša prakaitas. Truputį susinervinu, kad nepasiėmiau nešynės. Derybos, kad gal dukryte tu truputį dar pasėdėk vežime, kol kas neveikia.
REGISTRACIJA INDIVIDUALIAI KONSULTACIJAI >>>
Ok. Mašina. Visą kelią Vakarė akivaizdžiai rodo, kad jau nusibodo sėdėti. Aš iš maišiuko traukiu žaislus, persikreipus per sėdynę dalinu, jinai juos mėto ir rėkia. Čia vadinasi vairavimas su šou elementais.
~16.30 val. vaikas miega. Jaučiuosi nusikalusi kaip šuo. Galvoju, jeigu dabar eisiu su Vakare miegot, tai neužmigsiu vakare normaliu laiku (~22 val.), išsimušiu is ritmo. O aš jį mėgstu.
Einu paskaityt ko nors. Hm, o gal ką pavalgius. Bet ar aš noriu valgyti? Nenoriu. Skaitau. Hm. Bet skanu būtų ko nors užkrimst. Atidarau spintelę. Bet juk aš nenoriu valgyt. Ai bet ir nelabai yra ko aš noriu.
O! turim ledų. Kažin ar dar nepasenę. Deduosi į lėkštę aiškiai suprasdama, kad alkana aš nesijaučiu. Skaniai suvalgau. Ir dar išlaižau lėkštę. Šito įpročio niekaip negaliu atsikratyt nuo vaikystės 🙂
Grįžta vyras, sėdam vakarienės. Aš pavalgau tik truputį, nes dar nesijaučiu alkana po ledų. Bet truputį suvalgau plovo.
INTUITYVAUS VALGYMO KURSAS SU GRUPE
Galvoju, važiuoju į parduotuvę. Noriu nuo namų pailsėt. Vis slampioju po skanumynų lentynas. Kažko noriu. Nors aš visiškai nesijaučiu alkana. Tada keliu sau klausimą – ko man šiuo metu reikia? Tikrai ne maisto. Nes aš gi nejaučiu alkio.
Poilsio. Tą išties supratau jau būdama namie.
Išeinu iš parduotuvės. Prigriebiau keletą skanių sausainių. Vieną eidama į mašiną suvalgau. Malonumo nepajaučiu jokio.
Grįžtu. Vyras su Vakare lauke. Prisileidžiu vonią, skaitau žurnalą. Aaaa.. kaip gera. Va ko man reikėjo. Už 5 min. grįžta šeimyna. Verkimas. Mamaaaa… pasiūlau atnešti Vakarę pas mane į vonią, kad tik namie būtų ramiau. Pasipliuškenam. Vakarinis ritualas. Miega.
Tada pajaučiu tikrąjį alkį (pilvo gurgėjimas ir aiškus suvokimas, kad noriu valgyti ir ko noriu). Pavalgau. Už pusvalandžio guliu lovoj ir po kokios valandos užmiegu.
Moralas.
Ledai ir sausainis buvo visiškas emocinio valgymo pavyzdys. O ko man iš tiesų reikėjo? Poilsio.
PRAKTINIAI PATARIMAI Į EL. PAŠTĄ
Aš labai džiaugiuosi, kad jau dažniausiai suvokiu, kai valgau nejausdama tikrojo alkio. Ir kai maistu slopinu kažkokias emocijas. Ir visada, kai galvoju, kad kažko noriu, paklausiu savęs – ar aš alkana? Jeigu atsakymas ne, tada – o ko man reikia? Ką aš jaučiu? Dažniausiai tai būna – poilsio, prasiblaškymo, nusiraminimo ir pan.
Beje, jeigu galvoju, kad kažko noriu, vadinasi, valgyti aš nenoriu. Nes kai noriu valgyti, aš dažniausiai žinau ko noriu.
Štai taip ir mokausi 🙂
Jeigu patiko šis įrašas, pasidalink su draugais, ačiū ❤
