Maisto ribojimas ar tam tikrų produktų nevalgymas vedė mane į nesėkmę. Kaltės jausmas, persivalgymai, nuolatinės mintys apie maistą - tai tik keletas maisto ribojimo pasekmių. Intuityvus valgymas, kai valgoma viskas pagal savo vidinius pojūčius, į mano gyvenimą atėjo natūraliai. Ir ačiū Visatai už šią dovaną. Tiesa, aš jau ilgą laiką domiuosi savo psichologija, dvasiniais dalykais, o inuityvus valgymas leido save pažinti dar giliau. Apie šį ir kitus laimėjimus aprašiau ankstesniame įraše.
INTUITYVAUS VALGYMO KURSAS SU GRUPE
Persivalgymas, svorio metimo programų šalutinis poveikis, mane labiausiai paskatino domėtis kas su manim negerai. Vis galvodavau: tai gal čia aš valios mažai turiu? Gal nepakankamai aiškų tikslą sau išsikėlusi, gal per mažai sportuoju, gal užbūrė kas (ne ne, šitaip negalvojau, dėl įdomumo parašiau 🙂 ). Šiaip gyvenime esu pakankamai atkakli, bet niekaip nesupratau kodėl to atkaklumo, valios pritrūksta svorio metimo reikaluose. Kodėl pažadėjusi sau, kad suvalgysiu porą sausainių sukemšu visus esančius pakelyje, kodėl sakau, kad suvalgysiu kelis čipsus, o suritinu kiek yra? Ir kodėl valgau, nors suvokiu, kad valgyti aš nenoriu.
Svorio mažinimas per ribojimą neturi nieko bendro su valia. Ir sveikata, beje. Ir čia ne jūs kažką "pražiūrit", o tokia natūrali mūsų protingo organizmo reakcija. Jis daro viską, kad išgyventų. Taip evoliucija viską sudėliojo. Riboji maistą - trūkumą pašalini persivalgydamas. Tad noriu pasakyti, kad kai kyla noras kažką kaltinti, tai kaltinkime ne save, o svorio mažinimo programų neveiksmingumą.
Man intuityvus valgymas yra aukso viduriukas. Valgai ką nori pagal alkio ir sotumo pojūčius, ir maistą, po kurio jautiesi gerai. Viskas.
REGISTRACIJA INDIVIDUALIAI KONSULTACIJAI >>>
Štai kokias pamokas apie persivalgymą aš išmokau maitindamasi sąmoningai.
- Godus valgymas buvo natūrali reakcija į maisto ribojimą. Kuo labiau ribojau kažkokio maisto - tuo labiau norėjau. Kai "uždraustą vaisių" gaunu - puotaaaa!! Nes juk paskui vėl badas gali ateiti. Tai taip ir gyvenau - vadeles užveržiam, laikausi laikausi, pavyksta pavyksta, bam.. puotaaaa! Kaltė. Tada vėl - kraniukus užsukam ir pasaka be galo. Beje, miniu žodį badas - kai organizmas gauna mažiau maisto nei jam reikia, tai jis šią būseną supranta kaip badą.
- Nereguliarus valgymas / peralkimas. Esant pernelyg išalkus išties yra žymiai sunkiau pajausti kada esu maloniai pasisotinusi. Dabar aš labiau ryšy su savo kūnu: žinau, kada maždaug išalksiu, turiu visokių paruoštukų, jeigu kur einu, ir žinau, kad nebus galimybės pavalgyti, pasiimu su savim maisto. Rūpinuosi savimi, kad valgymas būtų kaip galima reguliaresnis.
- Sunkūs išgyvenami jausmai (baimė, pyktis, įniršis), stresas Kai būdavau labai stipriai kuom nors "persiėmusi", vėlgi sunkiau būdavo pastebėti sotumo (ir alkio) ženklus. Bet šitas labai natūraliai man dingo. Nes, na, anksčiau tikrai maistas stodavo į jei ne pirmas, tai aukštas pozicijas tvarkantis su jausmais. Dabar turiu puntą kitų priemonių - poilsis (ne tik tada, kai jau "perdegusi"), draugių būrys (jokia čia naujiena, moterims labai naudinga išsišnekėt), judėjimas, tikėjimas, miela širdžiai veikla ir t.t.
Meluočiau sakydama, kad visada sustoju ties tuo aukso viduriuku. Oi ne, nesidedu karūnos. Bet intuityviame valgyme ir nereikia tobulumo. Dabar pavalgiusi dažniausiai jaučiuosi maloniai. Kas pasikeitė - anksčiau reikėdavo išties daugiau savistabos pasiekti tą aukso viduriuką, o dabar jau natūraliai gaunasi.
Jeigu patiko šis įrašas, pasidalink su draugais, ačiū ❤
